Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas dėl kooperacijos plėtros labai gyrė kaimynus latvius. Tiesa, konferencijoje dalyvavę latviai svarių tokio pirmavimo argumentų nepateikė. Svečiai net šiek tiek nustebo išgirdę lietuvių pagyras. Kaimyninėje Latvijoje 2017 m. buvo pripažintas 51 kooperatyvas, o Lietuvoje – 67.  Tiesa, šįmet Lietuvoje pripažintų kooperatyvų sumažėjo iki 42. Konferencijoje dalyvavę latviai naujausių duomenų nepateikė.

Tačiau Latvijos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos prezidentas Induls Jansons pasakė: „Visi žinome, kad gerai ten, kur mūsų nėra. Tikrai nemanau, kad Latvijoje kooperacija klesti ir turime kuo pasigirti. Ir pas mus į valdžią veržiasi oligarchai, o jie tikrai nesuinteresuoti kooperatyvų sėkme“.

Duomenys panašūs

Pasak Latvijos Žemdirbystės ministerijos Kaimo plėtros paramos departamento direktoriaus pavaduotojos  Birutės Ingilevičiūtės, Latvijoje pripažintų kooperatyvų skaičius per paskutinį dešimtmetį svyravo nuo 46 iki 51. Po 2008 – ųjų finansinės krizės kooperatyvų skaičius vis mažėjo, kol 2011 – aisiais pasiekė 46, tačiau 2017 – aisiais išaugo iki 51.  

„Daugiausia yra pieno (23) ir grūdų (12) ir tik 5 daržovių bei vienas mėsinių galvijų augintojų kooperatyvas“, – teigė B. Ingilevičiūtė.

Tiesa, kooperatyvų apyvarta kasmet auga. Pavyzdžiui, 2009 – aisiais ji sudarė 176 mln. EUR, o 2017 – aisiais jau 419 mln. EUR. Beje, kooperatyvų narių skaičius yra beveik pastovus – nors pastaraisiais metais auga ir pasiekė 4686, tačiau, pavyzdžiui, 2009 – aisiais kooperatyvams priklausė 4877 nariai.

Panaši padėtis ir Lietuvoje. 2000 – aisiais Lietuvoje buvo įregistruotas 341 kooperatyvas, iš kurių 40 proc. užsiėmė tada paklausą turėjusiomis agroserviso paslaugomis, apie 30 proc. veikė žemės ūkio gamybos, 13 proc. prekybos ir 7 proc. perdirbimo kooperatyvų.

Pasak ŽŪR Kooperacijos ir teisės skyriaus vedėjos Aušros Žliobaitės, 2012 m. Lietuvoje veikė 84, o 2016 m. – 79 pripažinti kooperatyvai, tačiau pastaraisiais metais pripažintų kooperatyvų skaičius sumažėjo.

„Beveik 47 proc. Lietuvoje įsteigtų kooperatyvų veikia ilgiau nei 10 metų. Tiesa, į kooperatyvus jungiasi nedaug narių, pavyzdžiui, po daugiau nei 100 narių turi tik 7 proc. kooperatyvų, o daugiausia yra turinčių iki 10 narių – net 72 proc.“, – sakė A.Žliobaitė.

Per 28 proc. kooperatyvų vienija užsiimančius augalininkyste, 14 proc. – gyvulininkyste, 8 proc. – miškininkyste. Apie 53 proc. kooperatyvų metinė apyvarta – didesnė nei po 200 tūkst. EUR , o 28 proc. metinė apyvarta yra tik iki 50 tūkst. Eur. Tik 37 proc. kooperatyvų daugiau kaip pusę apyvartos sudaro apyvarta iš kooperatyvo narių. Tik 17 proc. kooperatyvų užsiima žemės ūkio produkcijos perdirbimu, 31 proc. kooperatyvų realizuoja savo produkciją ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.

Pripažinimo rėtis

Latvijoje kooperatyvai pripažinimo kontrolės rėtį įprato įveikti anksčiau nei Lietuvoje – jau nuo 2003 – ųjų (Lietuvoje – nuo 2005 m.).

„Mes patys to siekėme, norėjome, kad kooperatyvų sistema būtų skaidresnė, nes iki tol kartais kooperatyvus steigdavo vienas ar keli žmonės, turėdami tikslą gauti tik ES paramą“, – aiškino I.Jansons.

Iš pradžių kooperatyvus pripažindavo prie Latvijos žemdirbystės ministerijos įsteigta komisija. Tačiau netrukus kooperatyvų pripažinimo teisė buvo perduota Latvijos žemės ūkio kooperatyvų asociacijai. Tiesa, į komisiją buvo įtraukti tik du asociacijos nariai, o jiems talkino po vieną Žemdirbystės ministerijos, Mokesčių inspekcijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros atstovą.

„Kooperatyvų veiklą peržiūrime kasmet, paprastai balandžio mėnesį“, – sakė I.Jansons.

Paramos planai

ŽŪM vyriausiasis patarėjas Rimantas Krasuckis šiuo metu turi naują užduotį – koordinuoti kooperacijos reikalus. Taigi kokie planai? ŽŪR surengtoje konferencijoje R.Krasuckis aptakiai pateikė tik vieną naują idėją: „ŽŪM kelia užduotį remti kooperatyvus, kurie norėtų įrengti prekybos taškus gyvenvietėse ir net miestuose – planuojama kompensuoti investicijas tokiai veiklai“.

Tačiau ŽŪM atstovas pripažino, kad kooperatyvai neturi realių galimybių konkuruoti su stambiaisiais prekybos tinklais ir to siekti net neverta.

Apskritai, Lietuvoje kooperacija silpnai išplėtota, kitaip nei kaimyninėje Lenkijoje ar Skandinavijos šalyse.

Iš esmės kooperatyvai taip pat ir pagal tokias pat taisykles remiami tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje. Taigi pasimokyti iš latvių labai daug negalime.

„Kooperatyvui skiriama parama iki 100 tūkst. EUR per metus, o 5 metams – maksimali paramos suma gali siekti iki 500 tūkst. EUR, tačiau reikalaujama, kad pirmaisiais metais parama neviršytų 10 proc. apyvartos dydžio, o vėliau – kasmet mažinant apyvartos reikalavimą po 1 proc. verslo plane numatytoms veikloms finansuoti“, – pasakojo R.Krasuckis.

 Kooperatinių įmonių vargai

Pieno gamintojai daug tikėjosi iš kooperatinės įmonės „Pienas LT“, bet ne viskas pavyko. Paaiškėjo, kad ne taip lengva, kaip buvo tikėtasi, naujai gamyklai surasti nišą produktų rinkose. Kita vertus kantrybės pristigo ir pieno gamintojai.

„Štai prisimenu, kad stoti į „Pienas LT“ kooperatyvą ragino Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Jonas Vilionis ir kiti pieno gamintojai, tačiau jie patys nestojo, o įstoję netrukus ir pasitraukė“, – apgailestavo J.Kuzminskas.

R.Krasuckis tikisi, kad pasitikėjimo šio kooperatyvo veikla padaugės pasikeitus kooperatyvo vadovams.

Beje, latviai norėjo sekti lietuvių pėdomis ir sukurti stambią kooperatinę įmonę „Latvijas piens“, bet nepasisekė.

„Ją pastatėm, tačiau pritrūko lėšų apyvartai ir galiausiai ši įmonė pateko į vokiečių verslininkų rankas, o Latvijos kooperatyvams liko tik maža akcijų dalis“, – netrykšdamas optimizmu pasakojo I.Jansons.

 Pasenęs principas

Kooperatyvo „Pieno gėlė“ direktorius J.Kuzminskas atskleidė vieną su „Pienas LT“ steigimu susijusį nežinomą niuansą.

„Planuojant statyti kooperatinę „Pienas LT“ įmonę daug pieno gamintojų ir pieno gamintojų kooperatyvų buvo pasirašę tarsi deklaraciją, tarsi kokį įsipareigojimą, kad visi stosime į šį kooperatyvą ir daug nuveiksime. Bet taip nenutiko. Kas sutrukdė? Manau, sutrukdė įstatymuose numatytas reikalavimas, kad vienas kooperatyvo narys gali turėti tik vieną balsą“, – svarstė J.Kuzminskas.

Manytina, dėl šios priežasties prie „Pienas LT“ neprisijungė stambesni pieno gamintojų kooperatyvai.

Tai patvirtino ir Klaipėdos universiteto profesorius Julius Ramanauskas: „Vis daugiau Europos šalių keičia reikalavimą valdant kooperatyvus laikytis pasenusio principo: „Vienas narys – vienas balsas“.

Pasak profesoriaus, toks principas tiko XIX a., bet. ekonomika XXI a labai pasikeitė, todėl taisykles reikia keisti. Tačiau lietuviai delsia.

„Daugiau balsų reikia skirti pagal apyvartą su kooperatyvu“, – siūlė J.Ramanauskas.

 Pripažinimo botagas

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas Saulius Daniulis sakė, kad pripažinimo sąlygas reikia švelninti.

 „Akivaizdu, kad nereikėjo tiek griežtinti pripažinimo sąlygų. Tačiau mes patys esam kalti, nes mes patys siūlėme, patys siekėme save nusiplakti. Štai ir pasiekėme, o dabar dejuojame, kad Latvijoje kooperacijos padėtis geresnė“.

S.Daniulis siūlė nedelsiant kooperatyvų pripažinimo tvarką perleisti Žemės ūkio rūmams.

Grūdų augintojus vienijančios Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos direktorius Dainius Kižauskas prisiminė, kaip 2016 – aisiais patys žemdirbiai pritarė kooperatyvų pripažinimo griežtinimui.

„Neperlenkime lazdos ir šį kartą – pripažinimo taisyklių reikia, kitaip vėl sugrįžtume į 2015 – uosius, kai kooperatyvai buvo registruojami daugiabučiuose namuose ir kiekvienas siekė ES paramos“, – svarstė D.Kižauskas.  

Prof. J.Ramanauskas siūlė kooperatyvo pripažinimą susieti su apyvarta: „Tereikia reikalauti, kad kooperatyvai laikytųsi Kooperatyvų įstatyme numatyto reikalavimo – kooperatyvo narių apyvarta kooperatyve turėtų būti ne mažesnė nei 80 proc., o jeigu mažesnė – toks kooperatyvas turėtų būti reformuojamas į akcinę bendrovę ir negalėtų tikėtis kooperatyvams numatytos ES paramos. Ir nereikėtų daugiau jokių kitų biurokratinių reikalavimų“.

Svarbiau ne kiekis, o kokybė

Pasak  ŽŪR direktoriaus Sigito Dimaičio, ES ir valstybės paramą turėtų gauti tikrieji, o ne pseudo kooperatyvai, todėl kooperatyvų pripažinimas ir tikrinimas kasmet ar jie neišsigimė, ar atitinka nustatytus reikalavimus, dar turėtų išlikti.

„Kitaip kiltų pavojus, kad dalis paramos gali atitekti tik kooperatyvais pasivadinusiems, turintiems tikslą tik paramą gauti. Deja, patirtis rodo, kad tokia kontrolė dar būtina. Be to, kooperatyvų pripažinimą turėtų atlikti ne tik valdininkai, bet ir žemdirbių savivaldos organizacijos, kad ir Žemės ūkio rūmų nariai. Visi ekonomikos ekspertai pasakys, kad šia prasme savikontrolė yra efektyviausias kontrolės būdas. Žinoma, į pripažinimo komisiją be ŽŪR atstovų reikėtų įtraukti ŽŪM, kooperatyvų asociacijos, VMI ir kt. svarbių institucijų atstovus“, – sakė S. Dimaitis.

Kai kas dejuoja, kad Lietuvoje yra nedaug kooperatyvų. Pasak S.Dimaičio, labiau svarbus ne jų kiekis, o jų kokybė ir sąlygos jiems veikti.

„Pavyzdžiui, net jeigu susikurtų daug pieno gamintojų kooperatyvų, tai vien dėl šios priežasties pieno supirkimo kainos nepadidėtų“, – teigė ŽŪR direktorius.

ŽŪR konferencijoje priimta rezoliucija dėl kooperacijos plėtros skatinimo bei kooperatyvų pripažinimo tvarkos keitimo.

LR žemės ūkio rūmų informacija

https://www.zur.lt/lt/kooperatyvai-issukiai-ir-perspektyvos-3/